BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mobilusis vėžys

Pats didžiausias kada nors atliktas biologinis eksperimentas

parašė: eitututu · 2009-01-18 · 3 komentarai

Pats didžiausias kada nors atliktas biologinis eksperimentas

Autorius: Arthur Firstenberg
Bendra informacija
Kraujo-smegenų barjeras
Radijo bangų sukelti susirgimai
Nevaldomas plitimas
2002 metais, Gro Harlem Brundtland, tuometinė Pasaulinės sveikatos organizacijos vadovė, norvegų žurnalistui pasakė, kad savo Genevoje esančiuose biuruose uždraudė naudoti mobilaus ryšio telefonus, nes ji asmeniškai pradeda prastai jaustis, jeigu mobilaus ryšio telefonas atsiranda arčiau nei keturių metrų (13 pėdų) atstumu. Ponia Brundtland yra medicinos daktarė ir buvusi Norvegijos ministrė pirmininkė. Šias sensacingas žinias, kurios buvo išspausdintos 2002-ųjų metų kovo 9 dieną Dagbladete, ignoravo visi kiti pasaulio laikraščiai. Sekančią savaitę Michael Repacholi, minėtosios daktarės paskirta pavaldinė, atsakinga už Tarptautinį elektromagnetinių laukų projektą, atsakydama į tai, pateikė viešą pranešimą, kuriame sumenkino savo viršininkės susirūpinimą. Po penkių mėnesių, dėl priežasčių, kurios manomai buvo susijusios su šiomis aplinkybėmis, ponia Brundtland pranešė po vienos kadencijos pasitrauksianti iš savo, kaip Pasaulinės sveikatos organizacijos vadovės, posto.
Niekas negalėtų geriau parodyti mūsų kolektyvinės šizofrenijos, kada pradedama galvoti apie elektromagnetinį spinduliavimą. Reaguojama ir atsakoma tiems, kurie sunerimę dėl šio spinduliavimo keliamo pavojaus – kaip ir tarptautinio elektromagnetinių laukų projekto atveju – tačiau ignoruojami ir atskiriami tokie žmonės, kaip ponia Brundtland, kurie jau pajuto ir kuriuos jau įveikė jų poveikis.
Kaip konsultantas bevielės technologijos poveikio sveikatai klausimais, dažniausiai sulaukiu skambučių, kuriuos iš esmės galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: žmones, kurie yra paprasčiausiai sunerimę, juos vadinsiu A grupe, ir žmones, kurie jau serga, juos vadinsiu B grupe. Kartais pagalvoju, kad gerai būtų surengti didelį konferencijos skambutį ir leisti šioms dviem grupėm pasikalbėti tarpusavyje – tokiu būdu atsirastų daugiau abipusio supratimo, nes mes visi bandome išspręsti tokias pačias problemas. A grupė, sunerimę žmonės, paprastai klausia, kokius apsauginius skydelius pirkti savo mobiliam telefonui arba kokias ausines su juo naudoti. Kartais šie žmonės nori išsiaiškinti, koks yra saugus atstumas nuo mobilaus ryšio bokštelio iki gyvenamosios vietos. B grupės atstovai, sergantieji, nori sužinoti, kaip ir kokias apsaugines priemones galima naudoti ant savo namo, kokį medikamentinį gydymą pasirinktį, arba, vis dažniau, į kurią šalies vietą reikėtų persikelti gyventi ir taip pabėgti nuo spinduliavimo ir išgelbėti savo gyvybę.
Toliau pateiktas straipsnis yra lyg pradžiamokslis. Visų pirma, jis skirtas informuoti visus, kam yra aktualūs šie klausimai, o antra, detaliau paaiškinti visą painiavą, kad galėtumėm priimti racionalius sprendimus sveikesnio pasaulio link.
Bendra informacija
Pati pagrindinė informacija apie mobilaus ryšio telefonus ir mobilaus ryšio bokštelius yra ta, kad jie skleidžia mikrobangų spinduliavimą; taip pat tokį spinduliavimą skleidžia ir Wi-Fi bevielių technologijų (bevielio interneto) antenos, bievieliai nešiojami kompiuteriai, bevieliai (nešiojami) telefonai ir jų stovai ir visi kiti bevieliai prietaisai. Jeigu tai yra komunikacijų prietaisas ir jeigu jis nėra prie laido prijungtas laidu, vadinasi, jis skleidžia spinduliuotę. Daugelis Wi-Fi bevielės technologijos sistemos ir kai kurie bevieliai telefonai veikiai lygiai tokiu pačiu dažniu kaip ir mikrobangų krosnelė, o tuo tarpu kiti prietaisai naudoja kitą dažnį. Wi-Fi bevielė technologija veikia visada, taigi drauge ir visada spinduliuoja. Taip pat spinduliuoja ir daugelio bevielių telefonų stovai, nes ir tada, kai telefonu niekas nesinaudoja. Taip pat spinduliuoja įjungtas, nors ir nenaudojamas mobilaus ryšio telefonas. Taip pat neverta ir minėti, kad visada spinduliuoja mobilaus ryšio bokšteliai.

Jums gali kilti klausimas, kodėl tai yra problema? Mokslininkai paprastai elektromagnetinį spektrą skirsto į „jonizuojantį“ ir „nejozinuojantį“. Jonizuojanti spinduliuotė, kuri apima rentgeno spindulius ir atominį spinduliavimą, sukelia vėžinius susirgimus. Nejonizuojanti spinduliuotė, kuri apima mikrobangų spinduliavimą, laikoma sauga. Šis skirtumas man visada priminė Džordžo Orvelo „Gyvūlių ūkio“ citatą: „Keturios kojos yra gerai, o dvi kojos yra blogai“. „Nejonizuojanti spinduliuotė yra gerai, o jonizuojanti spinduliuotė yra blogai“ – tuo nereikėtų aklai pasitikėti.
Vieną kartą astronomas sąmojingai pasakė, kad Neilui Armstrongui 1969 metais su savimi į mėnulį pasiėmus mobilaus ryšio telefoną, tai būtų trečias pagal galingumą mikrobangų spinduliuotės šaltinis visoje visatoje (po Saulės ir Paukščių tako). Jis buvo teisus. Gyvybės formų vystymosi pakopoje mikrobangų spinduliavimas buvo nežymus.** Vis daugiau mokslininkų mano ir teigia, kad iš esmės mūsų pačių kūno ląstelės naudoja mikrobangų spektrą tam, kad komunikuotų viena su kita, lyg tamsoje šnabždantys vaikai, ir kad mobilaus ryšio kaip gręžimo kūjis sutrikdo jų signalų perdavimą.** Bet kokiu atveju, faktas, kad mes visi esame atakuojami, diena iš dienos, tiek tada, kai naudojame mobilaus ryšio telefonus, tiek tada, kai jų nenaudojame; mus atakuoja mikrobangų spinduliuotė, kuri dešimt milijonų kartų intensyvesnė nei natūrali, foninė spinduliuotė. Taip pat tikras faktas, kad didžiąją dalį spinduliuotės suformuoja technologijos, kurios buvo sukurtos nuo 1970-ųjų metų.Kalbant apie pačius mobilaus ryšio telefonus, jeigu pridedate mobilaus ryšio telefoną prie savo galvos, jūs žalojate savo smegenis įvairiais skirtingais būdais. Visų prima, pagalvokite apie mikrobangų krosnelę. Mobilaus ryšio telefonas, tai lygi mikrobangų krosnelė ir karštas dušas, kuris šildo jus ir iš vidaus, o ne iš išorės. Smegenyse nėra jokių nervų galūnėlių, kurios galėtų įspėti jus apie temperatūros padidėjimą, nes mūsų evoliucijos metu mikrobangų spinduliuotės nebuvo ir tai natūraliai gamtoje nevyksta. Dar blogiau, smegenų struktūra yra tokia sudėtinga ir nevientisa, kad suformuojami “karšti taškai”, kur karštis gali būti dešimtis arba šimtus kartus didesnė nei šalia esančiuose plotuose. Karšti taškai gali susiformuoti tiek netoli kaukolės paviršiaus, tiek giliai smegenyse, o taip pat molekuliniame lygmenyje.
Mobilaus ryšio telefonus reglamentuoja Federalinė komunikacijų komisija, ir daugelyje naujų mobilaus ryšio telefonų pakuočių rasite skaičių, kuris vadinamas specifiniu  absorbcijos (sugėrimo) koeficientu arba tiesiog SAR, kuris turėtų nurodyti lygį, kuriuo smegenys iš tam tikro mobilaus ryšio telefono modelio sugeria energiją. Tačiau problema slypi netinkamai suformuotoje prielaidoje, kuria pagrįstos Federalinės komunikacijų komisijos taisyklės, t.y. kad smegenys gali saugiai išsklaidyti papildomą šilumą, jeigu ji per valandą ji nepakyla daugiau nei vienu laipsniu. Prie to prisideda ir skandalingai pagarsėjusi procedūra, kuri naudota tokių apribojimų atitikimui parodyti bei kiekvieno mobilaus ryšio telefono SAR lygiui nustatyti. Standartinis būdas išmatuoti SAR lygį yra panaudoti galvos formą, pagamintą iš organinio stiklo ir pripildytą homogeninio skysčio. Žinoma, jokių karštų taškų nustatyta nebuvo! Tačiau realybėje žmonės naudojantys mobilaus ryšio telefoną kiekvieną dieną ir ne po vieną valandą nuolatos įšilto tam tikras savo smegenų vietas. Beje Federalinės komunikacijų komisijos saugumo standartus sukūrė elektros inžinieriai, o ne gydytojai.
Kraujo-smegenų barjeras
Antrasis poveikis, kuriam norėčiau skirti savo dėmesį ir kuris buvo patvirtintas laboratorijoje, turėtų būti pakankamas, kad užčiauptų mobilaus ryšio telefonų pramonę ir atbaidytų visus nuo mobilaus ryšio telefono naudojimo ateityje. Aš tai vadinu mobilaus ryšio telefonų eksperimentų „rūkstančiu ginklu“. Kaip ir daugelis biologinių mikrobangų spinduliuotės efektų, tai visiškai nesusiję su įšildymu.
Smegenis apsaugo tarp kapiliarų sienelių ląstelių esančios tvirtos jungtys, tai taip vadinamas kraujo-smegenų barjeras, kuris kaip sienos sargyba leidžia iš kraujo į smegenis patekti maistingosioms medžiagoms, tačiau neįleidžia toksinių medžiagų. Nuo 1988 metų Švedijos neurochirurgo Leif Salford laboratorijoje buvo atliekami įvairūs šio paprasto eksperimento variantai. Eksperimento metu jaunos laboratorinės žiurkės buvo veikiamos mobilaus ryšio telefono arba kito mikrobangų spinduliuotės šaltinių. o vėliau mokslininkai atlikdavo skrodimą ir jų smegenų audinyje ieškojo albumino. Albuminas yra proteinas, kuris yra įprastas kraujo elementas, tačiau jis paprastai neperžengia smegenų-kraujo barjero ribų. Jeigu smegenų audinyje atsiranda albumino, tai rodo, kad buvo pažeistos kraujagyslės ir kad smegenys prarado tam tikrą apsaugojimo funkciją.
Štai ką šie mokslininkai nustatė nuosekliai atlikdami tyrimus 18 metų: mikrobangų spinduliuotė, kurios lygis siekia mobilaus ryšio telefonų skleidžiamą emisiją, lemia tai, kad smegenų audinyje randamas albuminas. Albumino išsiliejimą į smegenis lemia net ir vienkartinis įprasto mobilaus ryšio telefono poveikis, trunkantis vos dvi minutes. Vienos eksperimentų sekos metu, kada poveikio lygis buvo sumažinamas 1000 koeficiento vienetų, padidėja kraujo-smegenų barjerui daromas poveikis, o tai rodo, kad šis poveikis nėra poveikio-atsako efektas ir kad sumažinus galią bevielio ryšio technologija netaps saugesnė. Ir galiausiai, 2003 metų birželio mėnesį paskelbtame tyrime, vienkartinis dvi valandas trukęs mobilaus ryšio telefono poveikis, tik vienas per visą gyvenimą, visam laikui pakeitė kraujo-smegenų barjerą ir, po 50 dienų atliktas skrodimas atskleidė, kad buvo pažeista arba sunaikinta iki 2 procentų gyvūno smegenų ląstelių, įskaitant smegenų zonas tose vietose, kurios laikomos atsakingos už mokymosi, atminties ir judėjimo procesus. Kada poveikio koeficientas sumažinamas 10 arba 100 vienetų, pavyzdžiui, dvigubai sumažinant ausinių naudojimo efektą, kai mobilaus ryšio telefonas perkeliamas toliau nuo jūsų kūno arba kada stovite toliau nuo kito žmogaus mobilaus telefono, iš esmės žymiai rezultatų nepakeitė! Net ir panaudojus mažiausią poveikį, pusei gyvūnų buvo nustatytas nuo vidutinio iki didelio pažeistų neuronų lygis.
Kokia viso to reikšmė mums? Dvi minutes trukęs mobilaus ryšio telefono naudojimas sutrikdo kraujo-smegenų barjero funkciją, o valandas trunkantis mobilaus ryšio telefonų naudojimas lemia ilgalaikius, negrįžtamus smegenų pažeidimus, o spinduliuotė iš netiesioginio šaltinio irgi gali būti nė kiek ne mažiau pavojinga. Kraujo-smegenų barjeras žmonių ir žiurkių atveju yra toks pat.
Šie rezultatai Europoje sukėlė pakankamą sąmyšį, kad 2003 metų lapkričio mėnesį buvo surengta Europos Sąjungos finansuojama konferencija, pavadinta „Kraujo-smegenų barjeras – ar jį gali įtakoti radijo dažnio laukų sąveikos?“, tokiu būdu buvo bandoma visuomenei parodyti: „Pažvelkite, mes kažką darome dėl to“. Tačiau kaip ir buvo galima numatyti, niekas dėl to padaryta nebuvo, kaip ir niekas nebuvo padaryta dėl to visus 30 metų.
Amerikos mokslininkas Allan Frey 1970-tais metais buvo pirmasis iš daugelio, kuris pademonstravo, kad nedidelio lygio mikrobangų spinduliavimas pažeidžia kraujo-smegenų barjerą. Panašūs mechanizmai apsaugo akis (kraujo-stiklakūnio barjeras) ir vaisių/embrioną (placentas barjeras), o Allan Frey ir kitų darbai rodo, kad mikrobangų spinduliuotė pažeidžia šiuos barjerus. Išvada: nėščios moterys niekada neturėtų naudoti mobilaus ryšio telefonus.
Daktaras Salford gana atvirai pasisakė apie šį darbą. Jis mobilaus ryšio telefonų naudojimą pavadino „didžiausiu kada nors atliktu biologiniu eksperimentu“. Ir jis viešai įspėjo, kad visa paauglių karta, naudojanti mobilaus ryšio telefonus, sulaukusi vidutinio amžiaus kentės nuo protinių sutrikimų arba Alzheimerio ligos.
Radijo bangų sukelti susirgimai
Deja žala daroma ne tik mobilaus ryšio telefonų naudotojams ir mums reikėtų rūpėti ne tik smegenims daromas poveikis. Toliau pateikta santrauka apibendrina įvairią mokslinėje literatūroje pateikiamą informaciją apie radijo bangų (apie didesnio spektro, kuris apima mikrobangas) poveikį, taip pat drauge aprašoma mokslininkų ir gydytojų iš viso pasaulio, su kuriais aš bendravau, patirtis.
Buvo pademonstruoja, kad radijo bangų poveikiui ypač imlūs organai, tokie kaip plaučiai, nervinė sistema, širdis, akys, sėklidės ir skydliaukė. Sutrikimai jaunų žmonių tarpe ypač žymiai išplito per paskutinius dešimtmečius, taigi egzistuoja reikšmingas pagrindas susieti tai su aukštu spinduliuotės lygiu aplinkoje.. Tokie sutrikimai apima astmą, miego sutrikimus, nerimo sutrikimus, dėmesio sutrikimo sindromus, autizmą, dauginę sklerozę, Lou Gehrig ligą, Alzheimerio ligą, epilepsiją, lėtinio skausmo ir nuovargio sindromą, kataraktas, hipotiroidizmą, diabetą, piktybinę melanomą, sėklidžių vėžį, širdies smūgius ir infarktus.
Su miško gyvūnijos išmirimu, daugelio paukščių rūšių reprodukciniais sutrikimais ir populiacijos sumažėjimu, o taip pat sveikatos sutrikimus ir išsigimimus fermų gyvūnų tarpe. Literatūros, kurioje nagrinėjamas biologinis mikrobangų spinduliuotės poveikis, yra labai daug, tai dešimtys tūkstančių dokumentų, ir mane labai stebina tai, kad pramonės atstovai paprasčiausiai bando išsisukti sakydami, jog buvo įrodyta, kad bevielė technologija yra saugi, arba – kas yra dar absurdiškiau – teigia, kad nėra jokių žalos įrodymų.
Aš aukščiau pateiktame sąraše praleidau vieną susirgimą: tai B skambinusių grupės liga, o drauge ir liga, kuria sergu aš pats. Toliau trumpai papasakosiu savo istoriją eilės tvarka.
Didelis skaičius darbuotojų, kurie 1950-tais ir 1960-tais metais statė, išbandė ir taisė radarų įrenginius vėliau susirgo šia liga. Taip pat nutiko ir pramoninių mikrobangų šildytuvų ir sandariklių operatoriams. Labai tinkamai šią ligą pavadino sovietai – radijo bangų sutrikimų – kurie taip pat išsamiai ją tyrę. Vakaruose toks sutrikimas buvo visiškai paneigtas, tačiau darbuotojai ir toliau nuo jo kentėjo. 1981 metais surengtas kongresas, kuriame buvo išklausomi liudininkų parodymai ir kuriame pirmininkavo tuometinis atstovas Al Gore, nagrinėjo radijo dažnio šildytuvų ir sandariklių poveikį, tačiau tai buvo tik dar vienas „Pažvelkite, mes kažką darome dėl to“ epizodas, bet realiai padaryta nieko nebuvo.
Šiandien masiškai plintant radijo ryšio bokšteliams ir asmeniniams siųstuvams, susirgimas visuomenėje plinta kaip maras. Buvo įvertinta, kad jos paplitimas apima iki vieną trečiąją visos visuomenės, tačiau tai iš tiesų retai atpažįstama, kol liga nepaverčia žmogaus neįgaliu arba kol žmogus nebegali dalyvauti visuomenės gyvenime. Tačiau jūs galite atpažinti būdingus šios ligos simptomus: nemigą, galvos svaigimą, pykinimą, galvos skausmus, nuovargį, atminties praradimą, nesugebėjimą susikaupti, depresiją, nemalonius pojūčius krūtinės zonoje, spengimą ausyse. Pacientai taip pat gali kentėti nuo kitų sveikatos problemų, tokių kaip chroninės kvėpavimo takų infekcijos, širdies ritmo sutrikimai, staigūs kraujo spaudimo svyravimai, nevaldomas cukraus kiekis kraujyje, dehidratacija, ir net širdies smūgiai, priepuoliai ir vidinis kraujavimas.
Šią ligą sunku atpažinti, pripažinti, o dar sunkiau su ja kovoti todėl, kad dažniausiai nepadeda joks taikomas gydymo būdas, nebent drauge išvengiama poveikio, kuris ir sukėlė tą ligą, o šiandien ligos priežastis yra visur aplink mus. 1998 metais Kalifornijos sveikatos priežiūros paslaugų skyriaus atliktas tyrimas parodė, kad tuo metu 120 000 Kalifornijos gyventojų – tai reiškia, kad 1 milijonas amerikiečių – nesugebėjo dirbti dėl elektromagnetinės taršos. Šių elektromagnetiniams laukams jautrių gretos beveik kiekvienoje pasaulio valstybėje didėja, nepaisant to, šie žmonės išstumiami iš visuomenės, niekinami ir ignoruojami. Dėl šiandieninių spinduliuotės lygių, beveik niekas iš šių ligonių niekada nebepagyja ir kartais tai atima jų gyvybę.
„Tokie žmonės mums yra lyg įspėjimas“, apie šia liga sergančius žmones sako daktaras Olle Johansson. „Veikti viso pasaulio gyventojus visą kūną apimančia spinduliuote 24 valandas per diena gali būti esminė klaida“. Neurologijos srities mokslininkas, daktaras Johansson garsiame Karolinska institute Stokholme vadovauja tyrimo grupei, kuri siekia dokumentais pagrįsti ir patvirtinti  reikšmingą ir ilgalaikį visuomenės sveikatos pablogėjimą, kuris buvo tiksliai užfiksuotas tada, kai 1997-tais metais Švedijoje buvo pristatyta antroji 1800 MHz mobilaus ryšio telefonų karta. Po dešimtmečius trukusio susirgimų sumažėjimo, 1997-ųjų metų pabaigoje pradėjo sirgti Švedijos darbuotojai ir per sekančius penkerius metus sergančiųjų skaičius padvigubėjo. Po tiek pat trukusio laikotarpio, padvigubėjo išrašomų antidepresantų vaistų skaičius. Metų metus mažėjęs avarijų skaičius ir vėl gi pradėjo didėti 1997-tais metais. Keletą metų mažėjęs mirčių nuo Alzheimerio ligų skaičius 1999-tais metais pradėjo staigiai didėti ir 2001-tais metais beveik padvigubėjo. Šis dvejus metus trukęs uždelsimas yra visiškai suprantamas, nes Alzheimerio ligai išsivystyti reikia šiek tiek laiko.
Nevaldomas plitimas
Jeigu mobilaus ryšio telefonai ir mobilaus ryšio bokšteliai iš tiesų yra mirtinai pavojingi, ar visą amžių anksčiau naudoti radijo aparatai ir televizijos transliavimo bokštai buvo saugūs? 2002-ais metais Örjan Hallberg ir Olle Johansson pristatė drauge parašytą straipsnį „Vėžinių susirgimų tendencijos 20-ame amžiuje“, kuriame buvo nagrinėjamas vienas iš aukščiau pateikto klausimo aspektų. Jie nustatė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijos, Švedijoje ir daugelyje kitų valstybių, paskutinį šimtmetį mirtingumo lygis nuo odos melanomos ir pūslės, prostatos, gaubtinės žarnos, krūties ir plaučių vėžio itin sutampa su radijo bangų poveikio visuomenei lygiu. Kada tam tikroje vietoje padidėdavo radijo transliavimas, drauge padaugėdavo ir vėžinių susirgimo atvejų. Be to, buvo nustatyta sensacinga išvada: vienoje šalyje po kitos – ir vienoje apygardoje po kitos Švedijoje – šie autoriai nustatė, kad statistiškai radijo bangų poveikis plaučių vėžio atveju pasirodo esantis ne ką mažiau svarbesnis faktorius nei rūkymas!
Todėl atkreipsiu dėmesį į plačiai paplitusį klaidingą manymą. Didžiausias skirtumas tarp šiandieninių mobilaus ryšio bokštelių ir praeityje radijo bokštelių yra ne jų saugumas, bet jų skaičius. Įprastų radijo bokštelių skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose šiandien siekia mažiau nei 14 000. Bet mobilaus ryšio bokštelių ir Wi-Fi bokštelių skaičius siekia šimtus tūkstančių, o mobilaus ryšio telefonų, bevielių nešiojamų kompiuterių, bevielių telefonų ir siųstuvų-imtuvų skaičius siekia šimtus milijonų. Radarų įrenginiai ir avarinės komunikacijos tinklai taip pat pamažu ima nevaldomai plisti. Nuo 1978-ųjų, kada Aplinkos apsaugos organizacija paskutinį kartą tyrė radijo dažnio aplinką Jungtinėse Valstijoje, vidutinis miesto gyventojui tenkantis radijo bangų poveikis padidėja 1000 kartų, didžioji dalis išplitimo įvyko tik per paskutinius devynerius metus. Per tą patį laikotarpį radijo bangų tarša išplito iš miestų į likusius plotus ir virš visos planetos suformavo tarsi visa apimantį tirštą rūką.
Sukeltos pasekmės žmogui ignoruojamos. Nuo 1990-ųjų pabaigos čia, Jungtinėse Valstijose buvo sukurta visiškai nauja aplinkos pabėgėlių klasė. Vis daugiau žmonių serga, miršta, bando pabėgti nuo kančių, palieka savo namus ir savo gyvenamųjų vietų, gyvena automobiliuose, priekabose ir palapinėse nuošaliose vietose. Priešingai nei uraganų ir žemės drebėjimų aukos, tokių žmonių padėčiai pagerinti nededamos jokios pastangos. Niekas neskiria pinigų norint mums padėti, nupirkti mums apsaugotą prieglobstį; niekas netampa savanoriais ir nesiūlo atsisakyti savo mobilaus ryšio telefonų, savo nešiojamus bevielius kompiuterius ir savo bevielius telefonus, kad galėtumėm būti jų kaimynais ir gyventi tarp jų.
Mes esame sunerimę ir sergantys, bet dar neatvėrėme vienas kitam savo širdžių, bet mes užduodame klausimus. Atsakymas A skambinančiųjų grupei: nuo jūsų mobilaus ryšio ar nešiojamo telefono neapsaugos jokie skydai ar apsaugos. Saugaus atstumo iki mobilaus ryšio bokštelio neegzistuoja. Jeigu ten, kur jūs gyvenate veikia jūsų mobilaus ryšio telefonas ar jūsų bevielis nešiojamas kompiuteris, jūs esate veikiami spinduliuotės 24 valandas per parą.
B grupės skambinančiajam: efektyviai apsaugoti namą yra labai sudėtinga ir tai retai pasiseka. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vos keli gydytojai, kurie bando gydyti radijo dažnio sukeltus sutrikimus ir jiems sekasi ne taip ir gerai – taip yra todėl, kad Žemėje mažai beliko vietų, kur žmogus galėtų pabėgti nuo spinduliuotės ir pagyti.
Taip, spinduliavimą skleidžia ir palydovinės antenos; tai yra problemos dalis, o ne sprendimas. Paprasčiausiai nėra jokio būdo, kuris leistų paversti bevielę technologiją saugia.
Mūsų visuomenė per trumpą laiką tapo tiek socialiai, tiek ekonomiškai priklausoma nuo technologijos, kuri daro mūsų pasauliui milžinišką žalą. Kuo labiau ir intensyviau naudojamo šią technologiją, tuo sunkiau bus pakeisti savo krypti. Dabar laikas išlaisvinti save, tiek individualiai, tiek kolektyviniu aspektu, nors tai padaryti net ir dabar bus pakankamai sunku.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Leif G. Salford ir kt., „Žinduolių nervinių ląstelių pažeidimai po mikrobangų iš GSM mobilaus ryšio telefonų poveikio“, Aplinkos sveikatos perspektyvos111, Nr. 7 (2003): 881–883.
2. Allan H. Frey, Sondra R. Feld ir Barbara Frey, „Neuroninė funkcija ir elgesys“, Niujorko mokslų akademijos metraščiai, 247 (1975): 433–439.
3. Allan H. Frey, „Evoliucija ir mažo intensyvumo nejonizuojančios spinduliuotės biologinio poveikio tyrimo rezultatas“, Šiuolaikinė bioelektra, redaktorius Andrew A. Marino (Niujorkas: Dekker, 1988), 785–837, 809–810.
4. Kalifornijos elektromagnetinių laukų programa, rizikos įvertinimas: galimų elektros tiekimo linijų, vidinių elektros instaliacijų, elektrinių įtaisų ir prietaisų elektros ir magnetinių laukų rizikos įvertinimas (2002).
5. Örjan Hallberg ir Olle Johansson, „1997 – neįprasti metai Švedijoje“, Europos vėžio prevencijos žurnalas, Nr. 6 (2004): 535–538.
6. Örjan Hallberg ir Olle Johansson, „Ar GSM 1800 MHz daro poveikį visuomenės sveikatai Švedijoje?“ 3-iasis tarptautinis seminaras „Biologinis elektromagnetinių laukų poveikis“, Graikija, spalio mėn., October 4-8, 2004, 361–364.
7. Örjan Hallberg ir Olle Johansson, „Vėžinių susirgimų tendencijos 20-tame amžiuje,“
Australijos mitybos ir aplinkos medicinos koledžas 21, Nr. 1 (2002): 3–8.
8. David E. Janes jaunesnysis, „Radijo dažnio aplinka Jungtinėse Valstijose“, 15-ta IEEE komunikacijų konferencija, Bostonas, birželio 10–14, 1979, tomas: 2, 31.4.1–31.4.5.

 

orignalus tekstas:

http://proliberty.com/observer/20070307.htm

Rodyk draugams

Kategorijos: Visi įrašai



3 komentarai ↓

palikti komentarą